„Darbe aš laimingas esu, nors tenka kentėti, nors būna sunku, darbe aš laiminga esu“, – prieš dešimtmetį dainavo jau nebeegzistuojanti grupė „Armatūra“. Dar sakoma, kad darbas žmogų puošia, kad verkia duonelė tinginio valgoma ir panašiai. Lietuviai turi ir labai daug tradicijų, ir folkloro, ir pasakų ir dabar atsirandančių kūrinių, sakančių, kad darbas yra tiesiog mūsų, lietuvių kraujyje. Taigi, šios tradicijos tikrai yra. Jas liudija ir mūsų rezultatai – jeigu tik lietuviai išvažiuoja kur nors į užsienį dirbti, tuojau kalba ir jie, ir jų vadovai, kad tai puikūs ir labai darbštūs kaip bitelėsdarbininkai.
Ar žmonės mėgsta savo darbą
Iš tiesų darbas yra labai svarbi mūsų gyvenimo dalis. Tačiau reikia gerai pagalvoti, iš kur yra ta tradicija tiek daug dirbti. Gal dėl to, kad senais laikais dauguma lietuvių buvo valdomi foedalų, lenkė nugaras laukuose, valdomi lenkų ir kitų ponų. Gal todėl, kad priklausė „darbo liaudžiai“ dar Sovietų Sąjungoje. Gal todėl, kad ir dabar gyvena ne taip jau prabangiai, tad tam, kad sukauptų daugiau pinigų, turi tiesiog kuo daugiau dirbti. Visi šie veiksniai galbūt ir veda į tai, kad dirbti reikia daug, sunkiai, ir kyla baimė, kad, jeigu nedirbsime, tai bus labai blogai. O štai iškeliavę į užsienį, tarkime Skandinaviją, dažnai lietuviai pasakoja, kad ten žmonės labai atsipalaidavę, darbas nėra jų taip užvaldęs kaip kad dažnai atrodo pas mus. Įdomu, ar laimingi žmonės darbe? Mes linkime savo vaikams, kad jie būtų ir turtingi, ir laimingi. Tačiau vieni tėvai skatina rinktis tai, kas labiausiai „prie širdies“, o kiti – tai, kas labiausiai perspektyvu. Gal dėl to rezultate turime daugybę teisininkų ir vadybininkų, pasirinkusių neva perspektyvias specialybes, tačiau taip ir netapusių tų sričių, kurias turėtų atstovauti, darbininkais. O žmonės, kurie iš tiesų pasirenka tai, kas prie širdies, irgi ne visada gali save realizuoti. Tarkime, kažkas renkasi kokį nors meninį išsilavinimą, o vėliau turi dirbti reklamoje ir negali kurti to, ko nori, tenka užsiimti kefyro pakelių reklamavimu.
Pirkt mirk dirbk
Dar egzistuoja ir daug kalbų apie kapitalizmą, kapitalistinius visuomenės santykius. Sakoma – gyvename taip, kad dirbtume, pirktume, mirtume. Juk daugybės daiktų mums tiesiog nereikia, tačiau reklama jas grūda. Kad galėtume nusipirkti, turime dar daugiau dirbti, taip ir susidaro užburtas ratas.